Eugenijus JOVAIŠA

Istorijos mokslų daktaras (Kijevas), profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys, vyresnysis mokslo darbuotojas.
https://www.aisciai.eu

Gimė 1950 metais Klaipėdoje. 1973 metais baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą (istorikas su archeologijos specializacija). 1972 metais pradėjo dirbti Kultūros ministerijos Mokslinėje metodinėje kultūros paminklų apsaugos taryboje (dabartinis Kultūros paveldo centras). Nuo 1977 iki 2016 metų dirbo Lietuvos edukologijos universitete: nuo 1988 iki 1991 metų – Istorijos fakulteto prodekanas ir dekanas, nuo 1991 iki 1993 metų – studijų prorektorius, 1993 metais – rektorius, nuo 1991 iki 2008 metų – Baltų proistorės katedros vedėjas, nuo 2006 iki 2016 metų – Istorijos fakulteto dekanas. 2012–2015 metais – Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininko pavaduotojas, 2015–2016 metais – skyriaus pirmininkas. Skaitė įvairius bendrosios istorijos ir baltų priešistorės kursus bakalauro ir magistro studijose, vadovavo studentų archeologinėms ir kraštotyrinėms praktikoms, dalyvavo doktorantūrose kaip gynimo komiteto narys ar oponentas. 2016–2024 – Lietuvos Respublikos Seimo narys.

Mokslinių tyrimų sritys:

Svarbiausioji E. Jovaišos mokslinių tyrinėjimų sritis yra I–X amžių aisčių/vakarų baltų etninė istorija ir kultūra. Tyrinėjo pilkapius ir plokštinius kapinynus įvairiose Lietuvos vietovėse – Muoriškiuose (1974), Seredžiuje, Raudonėnuose (1974, 1975), Plinkaigalyje (1977), Lauksvyduose ir Krūvanduose (1978–1979), Ruponioniuose (1980), Šaukėnuose (1981–1983), Dauglaukyje (1984–1995), Vėluikiuose (2006, 2007). Žvalgė ir kartografavo Tauragės, Marijampolės, Švenčionių, Kelmės ir kitų rajonų archeologijos paminklus. 1988 metais Ukrainos TSR Mokslų akademijos Archeologijos institute apgynė mokslų kandidato disertaciją „Centrinė Lietuva I–IV amžiais laidojimo paminklų pagrindu“. Skelbdamas laidojimo paminklų medžiagą ir nagrinėdamas aisčių istorijos klausimus išleido monografijų, paskelbė mokslinių ir populiarių straipsnių archeologijos, astroarcheologijos ir lietuvių etnogenezės klausimais. Yra vienas iš astroarcheologijos Lietuvoje pradininkų, – atrado ir pagrindė aisčių laidojimo apeigų astronominę tradiciją – mirusiųjų orientavimą į dangaus dievybes – Saulę, Mėnulį ir Šiaurinę (Mažųjų Grįžulo ratų alfa). Sukūrė ir patikrino naują metodą mirusiųjų lyčiai nustatyti, kai negali padėti antropologinė ir kapų inventoriaus medžiaga, įgalino vaikų kapuose atskirti berniukų ir mergaičių kapus (kas neįmanoma nei kaulinės, nei įkapių pobūdžio pagalba), nustatė Centrinės Lietuvos I–V amžių gyventojų Dangaus dievybių garbinimo atskirais laikotarpiai dėsningumus ir galimas jo priežastis, sukūrė mirusiųjų palaidojimo laiko metų laikų atžvilgiu nustatymo metodą. Vienas pirmųjų Lietuvoje tyrinėja lyčių archeologiją. Tiria aisčių visuomenės struktūrą ir aisčių visuomenės raidos ypatybes. Sukūrė ir pagrindė naują I–V amžių aisčių etnogenezės modelį, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas Didžiajai aisčių migracijai ir naujų aisčių genčių įsikūrimo procesams. Tęsdamas Jono Basanavičiaus lietuvių kilmės paieškas, paskelbė naują, galindišką, lietuvių kilmės teoriją. Moksliškai pagrindė baltų genčių lokalizacijas pagal II amžiaus vidurio K. Ptolemėjo „Geografiją“. Autoriaus pateiktos Ptolemėjo tinklelio rekonstrukcijos, pervedant jį į šiuolaikinę kartografiją, sukuria tam tikrą modelį, kuris padeda nustatyti Ptolemėjaus minimų tautų gyvenamas vietas, o tuo pat atkurti Baltijos aplinkos vaizdą tarp Vyslos ir Pernu. Tad aisčių tautos įgavo istorinę fiksuotą geografinę ir vardinę apibrėžtį: anksčiau buvo neabejojama tik dėl dviejų tautų pavadinimų, o dabar jau, matyt, teks pripažinti visas devynias ir galima sakyti, kad aisčių tautos atgauna savo istorines šaknis.

Jovaiša yra mokslo žurnalo „Lituanistica“ redakcinės kolegijos pirmininkas. Leidinių „Lietuvos archeologija“, „Archaeologia Lituana“ redakcinių kolegijų narys. Lietuvoje pirmasis pradėjo taikyti kompiuterio galimybes archeologijos ir istorijos mokslo reikmėms, yra daugiaterpės (multimedijos) technologijos taikymo humanitariniuose moksluose Lietuvoje pradininkas. Išleido multimedijos leidinių, iš kurių žymiausi yra „Žvilgsnis į „Aukso“ amžių. Baltai pirmaisiais amžiais po Kristaus“ (1998), „Lietuva iki Mindaugo“ (1999), „Gimtoji istorija“ (2002–2004), „Įdomioji istorija. Valstybė. Menas. Visuomenė“ (2004–2007), „Lietuva 1009–2009“ (2009, 2014). Visuose šiuose leidiniuose daug dėmesio skiriama Lietuvos etninei kultūrai ir etnogenezei, senajam kultūros paveldui.

Daug laiko skyrė materialiajam ir nematerialiajam kultūros paveldui saugoti – 2002–2012 metais buvo Valstybinės kultūros paveldo tarybos narys, nuo 2014 iki 2016 metų buvo Etninės globos tarybos narys. Yra vienas iš Lietuvos archeologijos draugijos (1989), Valdovų rūmų paramos fondo (2000) steigėjų, Ilgametis jos valdybos narys. 2009–2014 metais buvo LR Seimo Nepriklausomybės stipendijų teikimo komisijos pirmininkas.

2003 metais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2005 metais išrinktas Naujuoju knygnešiu kaip labiausiai informacinės visuomenės plėtrai nusipelnęs žmogus regioniniu mastu, 2006 metais apdovanotas Tauragės apskrities Garbės ženklu, 2014 metais paskelbtas Tauragės garbės piliečiu už etninės kultūros puoselėjimą ir Tauragės „Santakos“ muziejaus archeologijos ekspozicijos įrengimą. Yra 2008 metų Lietuvos valstybinės mokslo premijos laureatas mokslo taikymo srityje už darbų ciklą „Istorija ir kompiuteriai“.

MOKSLO IR KITI DARBAI (2012–2024)

Straipsniai:

Baltų pasaulis – nuo Tacito iki Nestoro. Nerimas II. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014, p. 217–269. ISBN 978-9955-20-951-5, 2014.
Ar mums ten, „prie mėlynosios jūros“, reikia? Archaeologia Lituana. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 137–150. ISSN 1392-6748.
The Lower Nemunas Culture Cemetery in Dauglaukis, Archaeological investigations in independent Lithuania (1990–2010). Vilnius, 2012, p. 138–144. ISBN 978-9955-9913-7-3.
Drožėjas ar karys? Plinkaigalio kapo pėdsakais. Inveniens quaero. Ieškoti, rasti, nenurimti, Vilnius, 2011, p. 100–106. ISBN 978-9955-20-655-2.

Monografijos

Aisčiai. Kilmė. Vilnius: Edukologija, 2012, 360 p., ISBN 978-9955-20-779-5.
Aisčiai. Raida. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014, 351 p., ISBN 978-9955-20-957-7.
Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2016, 297 p. ISBN 978-609-471-052-0.
Aisčiai. Radiniai. Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2023, 356 p., ISBN 978-5-420-01860-6.
The Aestii. The Western Balts. Kaunas: Vytautas Magnus University, 2020, 346 P., ISBN 978-609-467-444-0 (Print).

ŠVIETIMO (EDUKACINIAI) LEIDINIAI

Iliustruoti aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia. Vilnius, 2016, 72 p. ISBN 978-609-408-915-2.
Kapai ir žmonės. Vilnius: Unseen Pictures, 2020, 286 p., ISBN 978-609-475-477-7.
Aisčiai. Palikimas. Vilnius: Etnopixel, 2024, 80 p., ISBN 978-609-96451-0-0.

Visos knygos pasiekiamos:
https://www.aisciai.eu/knygos/

Visų tyrinėtų kapinynų medžiaga pasiekiama:
https://www.aisciai.eu/raudonenai/

Visi švietimo (edukaciniai) leidiniai pasiekiami:
https://www.aisciai.eu/knygos/