VI LKTI doktorantų seminaras

DOKTORANTŲ SEMINARAI

Informuojame, kad 2023 m. gruodžio 12 d. vyks šeštasis LKTI doktorantų seminaras.

Prelegentė – LKTI Šiuolaikinės filosofijos skyriaus I k. doktorantė Teodora Marija Grigaitė, kurios pranešime bus nagrinėjama Alenkos Zupančič komedijos teorija. Pranešimą komentuos kviestiniai mokslininkai dr. Audronė Žukauskaitė ir prof. dr. Naglis Kardelis.

Pranešimo pavadinimas: Psichoanalitinės humoro interpretacijos: Alenkos Zupančič komedijos teorija

Santrauka: Nepaisant to, kad tragedija ir psichoanalizės diskursas yra glaudžiai persipynę, komedija – tragedijai artimas žanras laiko ir regiono atžvilgiu – psichoanalizės tekstuose, praktikoje ar bendrame teorijų tinkle figūruoja nepalyginamai silpnesniu modusu. Abstrahuojant būtų galima teigti, kad tokios emocijos, afektai, kaip antai liūdesys, sielvartas, užuojauta, baimė, nerimas, siejami su tragedija, o pasitenkinimas, atsipalaidavimas, palengvėjimas, laimė – su komedija. Iš to keliamas klausimas: ar komedijos struktūroje egzistuoja elementai, besipriešinantys šiam fenomenui būti kombinuojamam su psichoanalitinės teorijos principais, ar visgi egzistuoja psichoanalizės bei komedijos santykis, tačiau jis dūlo pastarųjų – psichoanalizės ir tragedijos – persipynimo šešėlyje? Galima teigti, kad komedija ir jai giminingi žanrai, nebūdami esminiu psichoanalizės akcentu, suteikia vertingų įžvalgų tyrinėjant kone visas pagrindines psichoanalizės kryptis – metapsichologiją, terapijos metodologiją, kultūros antropologiją. Anot Lakanas, psichoanalizė ir komedija (2016 m.) sudarytojų Patricia Gherovici ir Manya Steinkoler: „galima tvirtai teigti, kad komedija gali tapti produktyvesniu psichoanalitinės praktikos bei kritikos modeliu. Sąmojai ir komizmas apskritai nesulaukė tiek dėmesio, kiek jie nusipelnė, atsižvelgiant į esminį vaidmenį, kurie jį atlieka mūsų psichiniame gyvenime ir į tai, kaip jie sujungia estetikos, literatūros ir psichoanalizės sritis.“ Komedijos fenomenas yra aptinkamas net pagrindinių psichoanalizės atstovų Sigmundo Freudo ir Jacques’o Lacano tekstuose. Tačiau, priešingai negu tragedijos žanras, turintis formavimo ir gebėjimo būti formuojamam abipusiškumą su psichoanalizės diskursu, komedija, kaip tokia, minėtųjų teoretikų tekstuose pasirodo tik kaip priemonė, padedanti (pa/į)tvirtinti esmines psichoanalizės kategorijas.

Tyrinėdama unikalų psichoanalizės ir komedijos santykį, pranešime autorė pasitelks slovėnų psichoanalitikės ir filosofės Alenkos Zupančič teorija, kuri priešingai nei minėtosios, komedijos fenomeno neužstrigdina psichoanalitinės teorijos rėmuose. Priešingai, Zupančič pasitelkia psichoanalizės sąvokas ir formuluotes, siekdama suvokti komedijos, kaip tokios, reiškinį. Taip apsikeičia „tarnaujančios“ sąvokos: užuot pasitelkus komediją aiškinant, tarkime, psichoanalitinę psichikos topografiją, sąvokos iš psichoanalizės teorijos padeda išryškinti komedijos sampratą, suteikiant jausmą, kad komedijos samprata gali funkcionuoti nepriklausomai nuo griežtų psichoanalizės rėmų. Siekiant išskleisti Zupančič brėžiamą komedijos fenomeno konceptualųjį paveikslą, pranešime bus aptartas Lacano ir Freudo teorijų santykis su humoro konceptu ir, per lakaniškąją valdančiojo signifikanto sampratą, dabartinės ideologijos santykis su komedija. Taip pat, bus pristatoma komedijos samprata per hegeliškosios ir lakaniškosios teorijų sankirtą ir jos įvaizdinimą Mobijaus juostos pagalba; komedija bus apibendrinta per fundamentalaus trūkumo  prizmę. Galiausiai, bus kalbama apie psichikos topografijos vaidmenį aiškinant įvairias komedijos apraiškas ir bus nubrėžti tragedijos ir komedijos reiškinių pagrindiniai skirtumai.

Seminaro vieta: Lietuvos kultūros tyrimų institutas (Saltoniškių g. 58, Vilnius), 216 salė.

Seminaro data ir laikas: 2023 m. gruodžio 12 d. 17:30 val.

Trukmė: 90 min.

Nuotrauka asociatyvinė