„Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“

Paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje

Iki 2024 m. kovo 3 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale veikia paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“, kuruota LKTI Dailės istorijos ir vizualiosios kultūros skyriaus jaunesniosios mokslo darbuotojos Indrės Urbelytės.

„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus.

Šioje parodoje dekonstruojami žymiausi sovietų Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) pasakojimą. DTK naratyvas tapo vienu iš sovietinės kolonizacijos įrankių, o vizualinis jo įtvirtinimas suvoktas kaip būtinas okupacijos įteisinimo ir Lietuvos sovietizacijos elementas: miestų aikštėse sparčiai kilo paminklai Raudonosios armijos „išvaduojamosioms“ kovoms ir herojams, keitėsi gatvių ir kitų viešųjų erdvių pavadinimai, dailininkams diktuoti siužetai orientavosi į ideologizuotos karo sampratos propagavimą, aukščiausi sąjunginiai apdovanojimai suteikti DTK įvaizdinusiems autoriams, ši tematika tapo privaloma dailės studentų darbuose, muziejų ekspozicijose bei parodose.

Pirma parodos dalis atskleidžia pagrindinius ideologinius DTK pasakojimo akcentus, pristato pirmosios sovietinės okupacijos bei SSRS ir Trečiojo Reicho konflikto pradžios vaizdinius. Temos dvilypumą iliustruoja radikaliai skirtingi kūriniai – propagandinis Vytauto Mackevičiaus paveikslas „Liaudies seimo delegacija Kremliuje 1940 m.“ (1950–1954) ir jautrus, asmeniniais išgyvenimais grįstas Marijos Teresės Rožanskaitės asambliažas „1941-ieji metai“ (1972). Antroje dalyje analizuojama sovietinio pasipriešinimo, Lietuvos „išvadavimo“ ir „pergalės“ ikonografija. Trečioji parodos dalis skirta nacistinės okupacijos vaizdavimui sovietų okupuotos Lietuvos dailėje.

Parodoje pristatoma beveik 400 eksponatų iš įvairių Lietuvos atminties institucijų ir privačių kolekcijų – tapybos, grafikos, skulptūros kūriniai, jų sklaidą visuomenėje atspindinčios archyvinės fotografijos, suvenyrai, knygos, filatelijos ir filokartijos pavyzdžiai. Greta žymiausių to laikotarpio Juozo Mikėno, Stasio Krasausko, Sergejaus Gračiovo ir kitų dailininkų kūrinių eksponuojami mažiau žinomi darbai – Debiosių vaikų namų auklėtinių piešiniai, pokario metais Holokausto tragediją Vilniuje įvaizdinę Levo Mergašilskio paveikslai „Paskutinioji iš geto“ (1947) ir „Paskutinis kelias. Sušaudymas. Paneriai“ (1945). Pirmą kartą vienoje vietoje eksponuojamos visos trys Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės paveikslo, vaizduojančios poetę Salomėją Nėrį ir 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karius, versijos bei trys Vytauto Mackevičiaus kompozicijos „Partizanai“ variantai.

Paroda eksponuojama rekonstrukcijai uždarytame Naujajame Arsenale – pagrindiniame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje. Iki pat 1968 m., kai buvo atverta pirmoji tuomečio Lietuvos SSR Istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicija, pastatas beveik du šimtmečius atliko karinę funkciją. Pasirinkta reprezentacinė sostinės teritorija, vaizduojama dalyje parodos eksponatų, architektūriniams tyrimams praardytos muziejaus sienos konceptualiai papildo parodos pasakojimą ir simboliškai užbaigia šį Naujojo Arsenalo istorijos tarpsnį.

Parodai eksponatus skolino: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Kauno IX forto muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus dailės akademijos muziejus, MO muziejus, Palangos miesto savivaldybė.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.