Liturginės tekstilės paveldas Lietuvoje: meninio siuvinėjimo raida ir ypatumai XVII a. – 1915 m., Gabija Surdokaitė-Vitienė

Siuvinėjimas Lietuvoje yra praktiškai netyrinėta taikomosios dailės sritis. Dar XX a. I p. ji buvo atmesta kaip neoriginali lietuvių liaudies kūrybos sritis. Pagrindinę Lietuvos dailės paveldo dalį sudaro religinė dailė. Jos tyrimai sovietiniu laikotarpiu praktiškai buvo uždrausti (leista kūtinius analizuoti tik formaliosios, stiliaus analizės metodu), o po Nepriklausomybės atgavimo bažnytinė dailė vėl pateko į mokslinių tyrimų lauką. Vykdomo projekto metu planuojama ištirti didžiausių Lietuvos muziejų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose siuvinėtos bažnytinės tekstilės rinkinius bei didžiausias bažnyčiose saugomų siuvinėtų liturginių apdarų ir reikmenų kolekcijas (Veliuonos, Šiluvos, Kaišiadorių, Veiviržėnų, Pikelių, Žiežmarių, Molėtų, Kernavės, Trakų, Švėkšnos, Eišiškių ir kt. bažnyčiose). Taip pat bus tiriami istoriniai, archyviniai šaltiniai, kurių pagalba siekiama atskleisti siuvinėjimo meno raidą ir sklaidą Lietuvoje nuo XVII a. iki 1915 m. Šios chronologinės ribos pasirinktos todėl, kad nuo XVII a. siuvinėti artefaktai sudaro itin gausią paveldo dalį, o ankstesni kūriniai yra itin reti. Tyrimo chronologinių ribų pabaiga – 1915 m. sutampa su secesijos stilistikos pabaiga ir ištisos bažnytinių reikmenų dirbtuvių produkcijos griūtimi, sukelta I pasaulinio karo. Iki šiol Lietuvoje visiškai netirta siuvinėtojų, priklausiusių Vilniaus siuvėjų cechui, veikla, netyrinėtas siuvinėjimas moterų vienuolynuose, kur tai buvo kasdieninio gyvenimo dalis, taip pat netyrinėtas siuvinėjimas dvaruose, kurių savininkai buvo dažniausi liturginės tekstilės fundatoriai. Projekto metu bus bandoma išsiaiškinti XIX a. veikusias bažnytinių reikmenų dirbtuves, kurios gamino siuvinėjimo technika puoštus liturginius reikmenis. Taip pat bus siekiama išsiaiškinti siuvinėjimo Lietuvoje stiliaus įtakas, pavyzdžių kelius, siuvinėjimo technikas, dygsnių ir ornamento kilmę. Nuo kitų Europoje atliktų tyrimų šis darbas skiriasi tuo, kad bus pateikta susisteminta ir kontekstualiai išnagrinėta tema, apimanti pasaulietinio ir vienuolinio siuvinėjimo raišką liturginiuose rūbuose.

Rezultatai: Projektas viešintas trijose tarptautinėse konferencijose užsienyje, parengti keturi mokslo straipsniai (vienas užsienio mokslo, o trys Lietuvos mokslo spaudoje). Surengti du seminarai, sudalyvauti radijo ir televizijos laidoje, skaityta viešoji paskaita. Parengtas monografijos rankraštis 19,75 autorinių lankų apimties (790861 spaudos ženklų) su 381 iliustracija. 2023 m gautas finansavimas iš LMT monografijos pirmos dalies publikavimui. Monografijoje siuvinėtų liturginių rūbų paveldas Lietuvoje pristatoma kaip organiška bendrosios europinės ir lokaliais bruožais išsiskirianti tradicijos dalis. Pirmą kartą aptariami Lietuvos siuvinėtojai (Vilniaus amatininkai – katalikai ir žydai), pristatoma rasti ir identifikuoti Vilniaus vizičių, Vilniaus bernardinių, Krakių kotryniečių, Kražių benediktinių siuviniai, išskirtos jų naudoto dekoro grupės, be to rasti ir identifikuoti siuvinėjimo dvaruose pavyzdžiai Onos Lopacinskaitės-Lopacinskienės, Rachelės Petkevičiūtės-Gorskienės, Marijos Gorskytės-Wolmer, Jadvygos Sviatopelk-Četvertinskos Tiškevičienės. Remiantis datuotais artefaktai, galima teigti, kad įvairūs siuvinėjimo dygsniai, ornamentai, stiliai Lietuvoje pasirodė tuo pat metu, kaip ir kitose Europos šalyse. Taigi paneigtas mitas, kad meniniai stiliai Lietuvoje vėlavo, palyginus su europinėmis tendencijomis.