Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas praneša, kad 2014 m. birželio 12d., 16.00 valandą (Lietuvos kultūros tyrimų instituto salėje, Saltoniškių g. 58-216, Vilnius) Agnė Kulbytė gins daktaro disertaciją tema „Romantizmas kaip postmoderniosios meninės reprezentacijos šaltinis“ (filosofija 01H).
Institucija, kurioje parengta disertacija: Lietuvos kultūros tyrimų institutas
Mokslinis vadovas – prof., dr. (hp) Alvydas Jokubaitis, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Vilniaus universitetas.
Disertacijos gynimo taryba:
pirmininkas – prof., habil. dr. Antanas Andrijauskas, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Lietuvos kultūros tyrimų institutas;
nariai:
prof., habil. dr. BRONISLAVAS KUZMICKAS, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Mykolo Romerio universitetas;
doc., dr. VALDAS Jaskūnas, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Vilniaus universitetas;
doc., dr. NAGLIS KARDELIS, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Lietuvos kultūros tyrimų institutas;
doc., dr. StanislAvas Mostauskis, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Oponentai:
prof., dr. (hp) Gintautas Mažeikis, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Vytauto Didžiojo universitetas;
doc., dr. Arūnas Mickevičius, humanitariniai mokslai, filosofija (01H), Vilniaus universitetas.
Su disertacija galima susipažinti: Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos kultūros tyrimų instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekose.
ANOTACIJA
Disertacijos objektas – romantinė meninės reprezentacijos samprata. Ji analizuojama kaip filosofinė meninių idėjų santykio su tikrove problema ir svarstoma apmąstant romantizmo idėjų atspindžius tapyboje. Tai daroma kvestionuojant stereotipinę, nihilizmo ir solipsizmo persmelktą, dabartinę romantizmo sampratą. Siekiama įrodyti, kad postmodernizmo sąlygomis romantizmo meno filosofijos ir estetikos idėjos yra prasminį reprezentacijos suvokimo aspektą, jo atsiskleidimą tapybos forma išlaikantis veiksnys. Pirmoje disertacijos dalyje, remiantis romantizmo meno filosofijos teorijomis, ginamos romantinio subjektyvizmo, vizionieriškumo, teologinio mąstymo tezės, kurios leidžia pagrįsti tapybos autonomiškumo – meninės formos idealo idėją. Antroje dalyje aptariama romantizmo estetinių idėjų inversija, kurią skatina postmoderniosios filosofijos diegiami simuliacijos, antisubjektyvizmo postulatai, pragmatinė meno procesų orientacija, technologiniai eksperimentai. Kritinė postromantizmo reiškinių analizė išplėtojama trečioje disertacijos dalyje, išryškinant takoskyrą tarp inertiškų ir romantizmo tradiciją tęsiančių dabartinės tapybos atmainų. Esminiai romantizmo ir postmodernizmo sampratų skirtumai patvirtina prielaidų apie romantizmo tęsinius kontraversiškumą: postmodernioji meninė reprezentacija skleidžiasi romantizmo atvertoje perspektyvoje, tačiau įgauna pseudoromantizmo pavidalą. Stereotipiniai romantizmo tęsiniai tapyboje aptariami kaip subjektyvių perversijų, sentimentalizmo išraiška, polinkis į destrukciją, vizualinius efektus, hibridiškumą. Idealistinį romantizmo idėjų turinį, artimą pirminėms istorinio romantizmo sąjūdžio idėjoms, galima atpažinti dabartinėje abstrakčiojoje ir ekspresyviojoje tapyboje, kuri gyvuoja postmodernaus meno reiškinių periferijoje. Neoromantizmo kontrargumentas patvirtina esant postmoderniųjų reprezentacijos idėjų alternatyvą.