• Lietuvoje inicijuota 1507 m.

Lietuvoje inicijuota 1507 m.

Didžiojo kunigaikščio Aleksandro iniciatyva Vilniuje dominikonams 1501 m. pastačius Šventosios Dvasios bažnyčią, tapo nuveiktas parengiamasis darbas mokyklai atidaryti. Lietuvos dominikonai sudarė apygardą Lenkijos dominikonų provincijoje. Būsimoji mokykla Vilniuje negalėjo būti įsteigta be ordino vadovybės sutikimo. 1505–1506 m. dominikonų kongregacija Milane kreipėsi į Lenkijos provincijos centro Krokuvoje vadovybę ir ragino suteikti paramą Vilniuje kuriamai mokyklai – atsiųsti deramai pasirengusius dirbti dėstytojus.
1507 m. Sandomieže susirinkusi Lenkijos dominikonų provincijos kapitula tarp įvairių paskyrimų, potvarkių, bausmių, pareiškimų ir t.t. atskira dalimi, pavadinta „Apie studijas“, įvertino studijų padėtį provincijos mokyklose. Konstatuota, kad padėtis nėra gera, net generalinėje provincijos studijoje Krokuvoje nepasiektas deramas mokslo lygis. Numatoma nemažai priemonių padėčiai taisyti, tarp kurių – naujų mokyklų, kaip lavinimo filosofijos ir teologijos srityse židinių, steigimas. 
„Šiose bendruomenėse steigiame partikuliarines studijas. Krokuvos apygardoje: Sandomiežo ir Liublino bendruomenėse.
Silezijos apygardoje: Vroclavo ir Svidnicų bendruomenėse.
Prūsijos apygardoje: Dancigo, Elbingo ir Torūnės bendruomenėse.
Didžiosios Lenkijos apygardoje: Poznanės ir Sieradzų bendruomenėse.
Mozūrijos apygardoje: Plocko bendruomenėje.
Rusijos apygardoje: Lvovo bendruomenėje.
Lietuvos apygardoje: Vilniaus bendruomenėje.
Pavedame išrinktų bendruomenių vyresniesiems, kad savo bendruomenėse turėtų nuolatinius arba skirtus tam laikui lektorius“. 
Partikuliarinė mokykla (schola particularis) – aukštesnioji mokykla, mokiusi laisvųjų mokslų (menų), filosofijos ir teologijos, aptarnaujanti dalį provincijos vienuolynų, priklausančių kuriai nors provincijos apygardai.
Kapitulos 1507 m. nutarimas siekia, kad kiekviena provincijos apygarda turėtų savo mokyklą. Vilniaus partikuliarinė mokykla skiriama Lietuvos apygardai. Savo pobūdžiu partikuliarinė mokykla atitiko būsimąsias Jėzaus Draugijos kolegijas. XVI a. pabaigoje pavadinimas partikuliarinė mokykla išnyko.
Steigiamas partikuliarines mokyklas kapitula aprūpino ir dėstytojais.
„Paskyrimai šie… Vilniaus bendruomenės vyresniuoju ir pamokslininku skiriamas brolis Petras iš Sochačevo, besimokančiųjų magistru skiriamas brolis Marianas Grozgis. Taip pat brolis Matas iš Lovičių skiriamas kunigu ir brolis Morkus iš Krokuvos – bendruomenės subdiakonu“. Bent du asmenys iš skiriamųjų sudarė Vilniaus mokyklos dėstytojų korpusą. Pirmasis – Petras iš Sochačevo, Salamankoje studijavęs teologiją, įgijęs bakalauro laipsnį. Kitu 1507 m. paskyrimu jis dar gavo pareigų: „Nustatome šiuos generalinius pamokslininkus… brolį Petrą iš Sochačevo, bakalaurą, Vilniaus bendruomenės vyresnįjį, heretinių iškraipymų inkvizitorių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Generalinis pamokslininkas privalėjo ir dėstyti mokykloje, o Vilniaus mokykloje neeilinis atvejis – studijavęs garsiojoje Salamankoje bakalauras. Antrasis dėstytojas – Grozgis, skiriamas besimokančiųjų magistru. Nežinoma, iš kokio vienuolyno ar mokyklos šis dėstytojas atvyko į Vilnių. Grozgis Vilniaus mokykloje dėstė trejus metus. Kapitulos 1510 m. aktuose nurodoma, kad į Krokuvos bendruomenę „besimokančiųjų magistru skiriame brolį Marianą, kuris atšaukiamas iš Vilniaus bendruomenės“. Matyt, Vilniuje jam gerai sekėsi, jei jau keliamas dėstyti į aukščiausio lygio provincijos mokyklą – generalinę Krokuvos studiją. Besimokančiųjų magistras dominikonų mokymo organizacijoje privalėjo turėti lektoriaus laipsnį. Jo pareigos maždaug atitiko dabartinio universiteto asistento pareigybę, tik platesniu mastu: jis dėstė, rengė išeitos medžiagos kartojimus, kontroliavo savarankišką klausytojų darbą, vedė mokyklos kanceliariją, vadovavo bibliotekai, skirstė popierių, plunksnas, žvakes ir pan. Šiaip dominikonų mokyklose darbuodavosi ir daugiau dėstytojų: buvo studijų vadovas (regens), tvarkęs visą mokymo procesą ir dėstęs pagrindines disciplinas. [...]
Tad Lietuvoje 1507 m. atsiranda visai naujas reiškinys – profesionali filosofija ir joje tilpę tuometiniai mokslai. Lietuviškojo pasaulio ribos praplečiamos. Tebėra neišaiškinta, ar šią mokyklą galėjo lankyti pasauliečiai. Veikiau nelankė, mokykla buvo skirta lavinti būsimuosius dominikonų vienuolius, filosofinis lavinimas mokykloje buvo siauro pobūdžio reiškinys, skirtas dvasininkijos reikalams. Joje galėjo lavintis tikriausiai ir kandidatai į kitas Lietuvos vienuolijas. Pasauliečių filosofinį lavinimą Lietuvoje pradėjo jėzuitai, tai jų istorinis nuopelnas. Tačiau ir dominikonų įnašas akivaizdus – turimais duomenimis, dominikonai yra profesionaliosios filosofijos Lietuvoje pradininkai. [...] 
Apie filosofijos studijas partikuliarinėje Vilniaus mokykloje daug ką tenka numanyti, nes joje skaitytų filosofijos paskaitų užrašų ar sukurtų traktatų iki šiol nerasta. Iš turimų dokumentų matyti, kad lektoriaus profesionalumą vertino pagal pedagoginį meistriškumą, o ne pagal kūrybą. Kūryba – traktatų kūrimas, tezių leidimas telkėsi generalinėje studijoje Krokuvoje. O partikuliarinėse mokyklose kūryba – paskaitų tekstų rengimas, tariant, kad ir jose pasitaikydavo traktatus kūrusiųjų.[...].
Profesionali filosofija Lietuvoje – Vilniaus dominikonų mokykloje – atsirado scholastikos pavidalo, kitokio ji ir negalėjo būti. Tai vėlyvoji XIV–XV a. viduramžių filosofija, ji tęsėsi ir XVI a. iki vadinamosios antrosios scholastikos. [...] Tačiau viena aišku: tegalėjo būti dėstoma tomistinė filosofija. Akviniečio doktrina tapo visuotinai priimta dominikonų mokyklose. Tik neaišku, kokio pobūdžio tomizmą tvirtino Vilniuje: ar via moderna (Durandas juk taip pat buvo dominikonų teoretikas), ar via antiqua dvasia – tomizmo konservacijos ir puoselėjimo, laikant, kad filosofinis turinys jau nustatytas ir telieka tobulinti turinio raiškos formas. Akvinietis ieškojo naujų kelių, kitokių nei Aristotelio arba Augustino, įprasminant Kūrėją ir jo kūrinio – žmogaus situaciją. Įvedęs grynojo būties akto konstruktą, Akvinietis pakeitė būties sampratą, todėl ir aristotelinės formos virto įgijusiomis būties aktą, o žmogaus siela – nuosavu būties aktu neprarandančia nemirtingumo substancialia forma, pasaulio gamtinį būtinumą valdė Apvaizda.
Iš 1507 m. Lietuvoje atsiradusios profesionaliosios filosofijos kilo ir kitų mokslų užuomazgos. Ji normali, ja dera didžiuotis. Augo ir brendo taip pat normaliai – taip, kaip ir kituose Europos kraštuose. Užsienio universitetus ir Vilniaus dominikonų mokyklą baigusieji Lietuvoje sudarė būrį tų asmenų, kurie pajėgė rimtai aptarti scholastikos rudens – vėlyvosios viduramžių filosofijos problemas, taip pat naująsias – Renesanso humanistų pažiūras. 
 
Plečkaitis R. „Filosofijos atsiradimas Lietuvoje“. In Lietuvos filosofijos istorija. I tomas. Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004, p. 45–55.
Acta Capitulorum Provinciae Poloniae Ordinis Preadicatorum. Volumen I (1225–1600).
Romanus Fabianus Madura OP edidit. Roma, 1972.