VAIZDO KONTROLĖ

Maloniai kviečiame dalyvauti Lietuvos kultūros tyrimų instituto 2013 m. spalio 24–25 d.  rengiamoje tarpdalykinėje konferencijoje „Vaizdo kontrolė“, skirtoje vaizdų produkavimo, sklaidos ir recepcijos (vartojimo) valdymui aptarti

Vaizdai nuo seno naudojami siekiant apšviesti (viduramžių Biblia pauperum ar šiuolaikinis mokyklinis vadovėlis), sutelkti ir mobilizuoti (politinė agitacija), užvaldyti (magijos praktikos), drausminti ir pavergti (valdžios įteisinimo ritualai). Šiandien jie pasitelkiami tikrovei pažinti ir keisti (kompiuterinės vizualizacijos). Tačiau dėl ypatingo vaizdų paveikumo ir tikros ar tariamos jų grėsmės iki šiol vis dar stengiamasi kontroliuoti juos pačius.

Vaizdais visuomet žavėtasi, o drauge jų bijota ir nekęsta. Kraštutinė ikonofobijos išraiška –religinis ir politinis ikonoklazmas ar kolektyvinis vandalizmas. Visose epochose vieni vaizdai puoselėjami, propaguojami, dauginami, kiti – ribojami, slopinami, draudžiami. Vaizdų kontrolė vykdoma skirtingais būdais: „vidiniais“ (estetinių normų diegimas profesiniame ugdyme, meno kūryboje bei kritikoje) ir „išoriniais“ (privati ir valstybinė mecenatystė, institucinė globa, teisinis persekiojimas, fizinis sunaikinimas). Jų cenzūra grindžiama labai įvairiai – nuo idealios „objektyvaus grožio“ idėjos ar abstrakčios „visuotinio gėrio“ sampratos iki konkrečių, utilitarių ideologinių direktyvų. Egzistuoja ne tik visuomeninę vaizdų sklaidą reguliuojanti institucinė kontrolė, bet ir individuali savicenzūra, įtvirtinanti privačias vizualios raiškos ir elgesio su vaizdais taisykles. Kita vertus, vizualumo disciplinai priešinamos nepaklusnumo ir maišto strategijos, kurių tikslas – apeiti arba įveikti viešąją vaizdų priežiūrą ir išsilaisvinti iš vaizduotės suvaržymų.

Konferencijoje ketinama nagrinėti:

—    kodėl ir kokie vaizdai įvairiais laikotarpiais tampa naudingi arba žalingi, pageidaujami arba draudžiami; ką ir kaip reikia, o ko negalima vaizduoti: normos, reikalavimai, ikonografinės programos, vaizdų gamybos priemonių ir technologijų prieinamumas, draudimai jas naudoti;

—    dėl kokių priežasčių ir kuriam tikslui pasirenkami skirtingi vaizdo kontrolės būdai – vieši ir privatūs, prievartiniai ir savanoriški, prevenciniai ir baudžiamieji; vaizdų sklaidos valdymas ir ribojimas: rodymas / nerodymas, atranka, „nematomi šedevrai“, meno istorijos kanonai ir paraštės, draudimai viešinti tam tikrus vaizdus;

—    kokiais būdais siekiama kontroliuoti vaizdų suvokimą; vaizdų interpretacijos valdymas: normos, reikalavimai, draudimas kritikuoti, radikali kontrolė – ikonoklazmas ir vandalizmas;

—    kokių pasipriešinimo vaizdų kontrolei strategijų ir taktikų imamasi vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu: nelegalus vaizdų platinimas, „ezopinis kalbėjimas“, mimezės ir pasakojimo atsisakymas, avangardiniai (antimeniniai) sąjūdžiai.

Pagrindinis dėmesys konferencijoje bus telkiamas į vizualines medijas, bet laukiama ir literatūros tyrėjų pranešimų, skirtų žodžių kalba kuriamų vaizdų valdymo klausimams. Pageidaujamos atvejų studijos iš įvairių kultūros sričių ir laikotarpių.

Paraiškas dalyvauti su pranešimo pavadinimu ir trumpa anotacija prašome siųsti iki 2013 m. birželio 14 d. dr. Erikai Grigoravičienei (erika.grigoraviciene@gmx.net) ir dr. Jolitai Mulevičiūtei (jolita.m11@gmail.com). Atsakysime iki birželio 28 d.