PRATARMĖ

Ten bus ir tie, kurie lengviau kentės, Nes apimti liepsnų, išsaugos viltį Palaimintos sulaukti ateities.
Dante

Kultūra neįsivaizduojama be asmenybių, jų žavesio, savitumo ir kitoniškumo. Šiais herojų, vertybių, perspektyvų stokojančiais laikais esame atsidūrę ties tuštumos ir desperacijos riba. Kuo sekti tarp beprasmybės ir susireikšminimo besiblaškančiame globaliame pasaulyje, jei nacionalumo, kaip savęs identifikavimo, gairės yra tapusios tik strateginių dokumentų prerogatyva? Kaip aktualizuoti praeitį ir suteikti naujų postūmių dabarčiai? Atsigręždami atgal, mes ir galime rasti išeitį, tuos pozityvius postūmius, kurie pakeis mūsų ateitį.

Susitelkę prie šiuolaikinės kultūros ir istorijos adaptacijų, leidinį pradėsime daug metų Eimunto Nekrošiaus fenomeną tyrinėjančios teatrologės Rasos Vasinauskaitės publikacija „Scenos fenomenologija. E. Nekrošius skaito K. Donelaitį ir Dante“. Fenomenologinei interpretacijai pasirinkti du spektakliai: Pradžia. K. DONELAITIS. Metai ir Dieviškoji komedija, kurie paskatino leistis į tokią egzistencinę kelionę, „kai per knygą ir įsiskaitymą, per akistatą su savo ir Dievo tvariniais judama prie meilėsšviesos, kurios mažą lopinėlį, spektaklio pabaigoje atverdama juodą visatos skritulį, Dantei parodo Beatričė“, ir tapti artimais Nekrošiaus kuriamam sceniniam reginiui, akcentuojant jo dabartiškumą, „grįžimą prie daiktų“ ir žvelgiant į spektaklį „kaip intersubjektyvų režisieriaus ir teksto dialogą“.

Gilindamasi į teorines žymiausios lietuvių literatūrologės prof. Vandos Zaborskaitės nuostatas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė Aušra Jurgutienė dėlioja intelektualinės biografijos faktus ir atradimus: tokių asmenybių, kaip Julijonas Lindė-Dobilas, Vincas Mykolaitis-Putinas, poveikį, neoromantines idėjas ir egzistencinio protesto formulę, atrastą Jurgio Baltrušaičio poezijos knygoje, „Mokykitės gyventi ir kurti pavojuje“, kaip ir patį svarbiausią dalyką – Mykolaičio- Putino idealistinį humanistinį literatūros teorijos paveldą: „Kaip žmogus aš formavausi daugiausia veikiama Putino. Imponavo jo teigta kūrybos sakralizacija, meno, kūrybos iškėlimas aukščiau už visas kitas žmogaus veiklos sritis“ (Vanda Zaborskaitė).

Apie semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ištakas ir darbus straipsnyje, parengtame pagal publikaciją chrestomatijoje Literatūra 12 klasei, II knyga, kurią išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2012 m., rašo Vilniaus universiteto profesorius Kęstutis Nastopka, įtaigiai ir paprastai pateikdamas mokslininko, mąstytojo, asme8 Pratarmė nybės portretą, tartum perkeldamas mus laike į tą nepaprastą Greimo gyvenimo kelionę: Tula, Kupiškis, Marijampolė, Kaunas, Grenoblis, Šiauliai, Kaunas, Paryžius, Aleksandrija, Ankara, Stambulas, Paryžius sekant jo pėdomis ir mintimis. Kartu norėtųsi perfrazuoti Walterio Benjamino ištarą: „Greimas mus seka kaip vedlys“, tiesą sakant, jis veda mus iš paskos, žaisminga ir ironiška savastimi.

Kultūrinių tapatybių įrėminti tyrimai nėra uždara ir sankcijų apribota erdvė. Gilinantis į moterų ir vyrų paveldo suformuotas kompetencijas, atsiduriame tam tikroje vertybinėje kryžkelėje. Nors moterys per amžius pasmerktos nelaimingam gyvenimui, o lietuvių vyrai šimtmečius negali išsivaduoti iš graudulingojo ašaringumo, dabartis siūlo naujas galimybes moterims realizuoti savo laimę, ir tai atspindi naujausi santuokų su užsieniečiais skaičiai. Situacija tampa grėsminga, ir lietuvių kultūrinės tapatybės bus priverstos transformuotis, kad būtų išsaugoti nacionaliniai prioritetai ir demografinis savitumas. Apie tai plačiau kalbama Ritos Repšienės straipsnyje „Kultūrinės tapatybės: moterys ir vyrai (dabartis ir paveldas)“.

Jungtinių Amerikos Valstijų Akrono universiteto profesorius Patrickas Chura aptaria Emilijos Pliaterytės įtaką pirmajai Amerikos feminizmo bangai, kurią paskatino 1844 m. Valstijose išleista Josefo Straszewicziaus parašyta biografija The Life of Countess Emily Plater (Grafaitės Emilijos Pliaterytės gyvenimas), turėjusią didžiulę įtaką amerikiečių žurnalistei ir kovotojai už moterų teises Margaretai Fuller, parašiusiai knygą Moteris XIX amžiuje (1845), viena iš jos herojų tapo Emilija Pliaterytė.

Kultūros istorijos akiratyje šį kartą atsidūrė lietuvių dailininkė, primityvistė, savamokslė Jadvyga Jonelytė-Nalivaikienė (1897–1969). Nepaprasto požiūrio į ją supančią aplinką, ypatingo pasaulio supratimo menininkė, gyvenusi Vilniuje, Užupyje, kaip magnetas traukė darbais, vizijomis ir paprastumu. Petras Repšys prisimena: „Būdamas studentas parodoje pamačiau kelis Jadvygos Jonelytės-Nalivaikienės paveikslus. Sužinojęs adresą, nuėjau į namus. Užupyje, Krivių gatvėje, paveikslų buvo pilnas kambarys. Toks įspūdis, tarsi būtum gėlių darželyje“. „Iš tikrųjų J. Nalivaikienės kūriniai – reto talento žiedai, saviti ir dosnūs, sugėrę daugelį lietuvių liaudies meno bruožų, šiandien jie – vienas įdomiausių ir ryškiausių reiškinių mūsų liaudies tapyboje. Įdomūs jie ir bendroje primityvaus meno panoramoje“ (Aušra Marija Sluckaitė- Jurašienė).

Mums trūksta ne tik laiko, noro, bet ir pastangų pasidžiaugti vienas kito darbais, atradimais. Mes pamirštame, kad kultūros mokslo perspektyvos tiesiogiai susijusios su bendrystės suvokimu. Skelbdami lenkų humanitarų diskusiją, kurioje buvo kalbama apie garsaus Lenkijos intelektualo, Varšuvos universiteto profesoriaus Andrzejaus Mencwelio knygą Wyobraźnia antropologiczna (Antropologinė vaizduotė), kurią 2006 m. išleido Varšuvos universiteto leidykla ir kuri susilaukė nepaprasto susidomėjimo. Ar mūsų bendruomenė geba sutelkti savo jėgas ir ieškoti bendrų verčių šiame besikeičiančiame pasaulyje?

Kūrybines įsivaizduojamų bendruomenių reikšmes aptaria Stanislovas Juknevičius, atskleisdamas ir kaip įsivaizduojamos bendruomenės kuria kolektyvinio patyrimo sklaidos metodus, daugiausiai dėmesio skirdamas kūrybinės įsivaizduojamų mokslinių, socialinių politinių, filosofinių, meninių ir religinių bendruomenių funkcijos analizei, tautą traktuodamas kaip ją sudarančių įsivaizduojamų bendruomenių visumą ir mėgindamas atskleisti tautinės vaizduotės savitumą.

Įsigalint skaitmeninėms masinėms komunikacijos priemonėms, formuojasi naujos technologinės bendravimo galimybės, kurios „ne tik palengvina tarpasmeninę komunikaciją, bet ir sudaro prielaidas naujo tipo bendruomeniškumui“. Kaip kinta komunikacijos dalyvių savivoka ir savęs pateikimas, ar šiuolaikinių bendravimo technologijų vartotojai pakankamai įsisąmonina naujojo bendravimo ypatumus straipsnyje „Virtualūs socialiniai tinklai: viešumo ir privatumo problematika“ nagrinėja Aida Savicka.

Recenzijų skyriuje aptariamos dviejų mokslininkių knygos − Audronės Žukauskaitės Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija: daugialypumo logika, kurią 2011 m. išleido „Baltų lankų“ leidykla ir kurią kaip karingojo daugialypio materializmo poziciją lakiai aptaria Gintautas Mažeikis, ir Dalios Švambarytės Intertekstualumas klasikinėje japonų literatūroje, kurią 2011 m. išleido Vilniaus universiteto leidykla, šią knygą apžvelgia Naglis Kardelis kaip labai solidų teorinį darbą, kuris atskleidžia naują ir reikšmingą teorinės brandos lygį, pasiektą lietuviškųjų japonologijos tyrimų baruose.

Apžvalgose pristatome apskritojo stalo diskusijos, kuri vyko mokslinės konferencijos „Lietuvos kultūros raida XXI a. pradžioje: dialogai ir sankirtos“, Vilniuje, Lietuvos kultūros tyrimų institute 2012 m. spalio 25 d. metu, ir tarptautinės konferencijos „Muziejus XXI a. – pokyčiai ir iššūkiai“ temas, Seime 2012 m. rugsėjo 21 d. įvertinant besibaigiančius Muziejų metus, jų programą ir ateitį globaliame pasaulyje.

Temų akiratis platus, tenka apsiriboti iškiliausiomis asmenybėmis, lyčių paveldu, istorija ir dabartimi kaip kontroversijomis, bendruomenių tikimybėmis, pasitikint vaizduotės galiomis ir būsimomis perspektyvomis. Ir kaip rašė Gintautas Mažeikis savo recenzijoje: „Bet tai diskusija ateičiai“, kurią mes tikimės tęsti.