PRATARMĖ

Ir atsakau šių dienų žmogui, užmirštančiam, koks niekingas jis prieš žmogaus galimybių dydį, teisę savuoju mastu matuoti ir praeitį, ir ateitį.
Czesław Miłosz

Mokslo žurnalo tematika susidėliojo tarsi savaime. Rengdami pirmąjį numerį, nusprendėme muziejų temą atidėti antrajam numeriui. Taip pasitikdami muziejų metus ir primindami, kad muziejus nėra tik atminties saugykla ar, ugdant muziejininkų kompetencijas ir gebėjimus, iliuzija kurti ateities muziejų drauge kaip verslo projektą.

Muziejų dabartį atspindi kultūros teoretikės Odetos Žukauskienės straipsnis „Muziejų kultūra: kintantys diskursai ir institucinė kritika“, jame kalbama apie dominuojančias pasaulyje tendencijas, atkreipiamas dėmesys į muziejaus diskurso kaitą, esminius institucijos principus ir valdymo politikos inovacijas. Muziejininkystės diskursas, tiriantis įvairius muziejinės praktikos aspektus, kuratorystės, parodų organizavimo ir kūrimo, komunikacijos, edukacijos, meno recepcijos klausimus pastaruoju metu patiria esmines (vadinamos „trečiosios bangos“) transformacijas, kurios neišvengiamai tampa aktualios (teoriškai ir praktiškai) ir Lietuvai. Į muziejų, kaip atminties saugojimo vietą, vis labiau žvelgiama ideologiniu požiūriu, istorija tapo formuojamų funkcinių naratyvų terpe. Gvildenami teoretikų ir praktikų kritiškai vertinami centrinių Lietuvos meno institucijų veiklos aspektai, aptariamos antiinstitucinės menininkų iniciatyvos ir institucinės kritikos perspektyvos. Ir, kaip rašė vienas straipsnio recenzentų, remiamasi naujausia ir Lietuvoje mažai žinoma institucinės kritikos teorija ir praktika. Straipsnis novatoriškas ir aktualus atgimstančioms muziejininkystės studijoms Lietuvoje (turima omenyje platesnio kritinio diskurso formavimąsi). Naujas kritinis institucinis diskursas skatina teoriją glaudžiau sieti su praktika ir siekti aktyviau dalyvauti procesuose, kurie meno lauką ir viešąsias erdves laisvintų iš griežtų institucinio struktūrinimo ir suprekinimo tendencijų.

Pasitelkęs „Antimuziejaus kaip procesualios atminties“ viziją, kultūros ir meno kritikas Kęstutis Šapoka aptaria muziejaus sampratos kitimo ypatumus, muziejaus sąvoką siedamas su įvairiomis galios, kaip mentalinio išnaudojimo, apraiškomis. Kaip vieną iš meno muziejaus diskurso lūžių arba emancipacijos taškų jis nurodo 1989−1991 m. sociokultūrines revoliucijas Vidurio ir Rytų Europoje, griuvus socialistiniams ir komunistiniams režimams. Vis dėlto postsovietinių (muziejų) diskursų demokratizacija iš dalies sutapo su vakarietiškomis tendencijomis, todėl jis mėgino atsižvelgti į daugybę lokalių sociopolitinių, socioistorinių, sociokultūrinių veiksnių,pabrėždamas, kad tai būdinga ir Lietuvai, kurios šiuolaikinio meno genezės ir tariamai naujo muziejų diskurso, įkūnijamo Nacionalinės dailės galerijos institucijoje, sąveika gana problemiška ir prieštaringa. Kai kuriose genezės stadijose šis institucinis kontekstas buvo autoritariškas, jis atkartojo altersovietinius istorinio diskurso formavimo modelius. Kaip hipotetinė atsvara tokiai muziejaus sampratai pateikiamas Alytaus avangardizmo pavyzdys.

Apie inovacijas muziejų pasaulyje rašo kultūros sociologė Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė publikacijoje „Meno muziejai ir medijos“, atskleisdama dabartinę meno muziejų ir medijų sąveiką naujųjų muzeologijos paradigmų kontekste. Skaitmeninių medijų technologijoms ir internetui skverbiantis į muziejus, ėmė rastis nauji muziejininkystės ir ekspozicijų rengimo būdai ir muziejaus kaip medijos samprata. Kaip ir kodėl muziejai pasitelkia naująsias medijų technologijas? Akivaizdu, kad 9−10 dešimtmetyje įvyko svarbių Vakarų muzeologinės paradigmos pokyčių, susijusių su muziejų funkcijų sampratos kaita. Žlugus didiesiems istoriniams pasakojimams ir iškilus mažosioms istorijoms, veikiant dekolonizacijos procesams, įsigalėjo muziejaus kaip atminties institucijos samprata. Aptariant vieną naujausių ir daug diskusijų keliančią sritį – muziejų kaip apibrėžtos fizinės erdvės, apibrėžtų prasmių ir apčiuopiamų artefaktų santykį su sparčiai plintančiomis naujomis medijomis arba virtualiu pasauliu, aktualizuojami šie klausimai: kaip skaitmeninės medijos keičia tradicinę muziejaus (atminties, istorijos ir t. t.) sampratą, ar tos transformacijos kiekybiškos ar kokybiškos? Galbūt muziejus kaip toks ateityje persikels tik į virtualią erdvę, pasirinkus muziejininkystės kaip medijos diskursą?

Portugalų meno sociologė Rafaela Neiva Ganga disertacijoje apie Europos šiuolaikinio meno galerijų edukacines praktikas ir strategijas sprendžia, kaip miesto kultūrinio tapatumo ikonos – šiuolaikinio meno galerijos – pabrėžia miesto glokalumą. Straipsnyje analizuojama socialinė, politinė ir ekonominė šiuolaikinių meno galerijų kūrimo situacija, aiškinama, kaip kuriant glokalius projektus atsižvelgiama į bendras pasaulines tendencijas. Tyrimo objektu pasirinkta privačios art deco stiliaus vilos transformacija į Fundação de Serralves Porte (Portugalijoje) ir Vilniaus parodų rūmų, turėjusių, pasak autorės, šlovinti sovietinį režimą, atnaujinimas ir pavertimas Šiuolaikinio meno centru.

Viešąją kultūros, vartojimo ar kultūringo vartojimo erdvę, pasirinkusi Vilniaus atvejį, aptaria šiuolaikinio miesto kultūros tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė. Pabrėždama, kad globalizacija iš tiesų pasiūlė tam tikrus urbanistinio vartojimo scenarijus ir visame pasaulyje postindustrinių miestų centrai ir viešosios erdvės dažniausiai yra paverčiami paslaugų ekonomikos dalimi, ji aptaria Vilniaus, kaip kultūringai vartojančio ir vartojamo miesto, problemą. Viešosios miesto erdvės universalių filosofinių minčių fone, prasidėjęs prekybos centrų saulėlydis, vartojimo gatvės ir „ore tvyranti bekultūrystė“ yra nuolatinių apmąstymų objektas.

Plačiau norėtųsi išskirti aktualią ir nuosekliai Europoje plėtojamą nematerialiojo paveldo politiką. Nacionalinių nematerialiojo paveldo registrų kūrimas ir sklaida yra tapę XXI a. prioritetu. Šiai temai Lietuvoje skatinti skiriamos dvi publikacijos. Vieno pirmųjų nematerialiojo paveldo registrų Europoje kūrėjų – Bulgarijos atstovės UNESCO, profesorės Milos Santovos publikacija „Nematerialusis kultūros paveldas: nacionalinių registrų kūrimas ir kultūros politika. Bulgariškoji perspektyva“, parengta remiantis pranešimu, skaitytu tarptautinėje konferencijoje „Kultūros tyrinėjimai XXI amžiuje: paveldas, tapatumai ir naujoji retorika“, kuri vyko 2011 m. rugsėjo 28– 30 d. Vilniuje, Lietuvos kultūros tyrimų institute.

Vokietijoje gyvenantis kultūros antropologas ir medijų prodiuseris Thorolfas Lippas straipsnyje „Materializuojant tai, kas nematerialu. Apie nematerialiojo kultūros paveldo mediatizacijos paradoksą“ apžvelgia platų šiuolaikinių teorinių kultūros sugestijų lauką ir pretenduoja į inovatyvių humanitarinių projektų statusą.

Kultūros istorijos akiračiuose gilinamasi į paveldo ir atminties svarbą, parodant slėpiningąją Česlovo Milošo tapatybės pusę ir liudijant savitas vertybines orientacijas. Publikacijoje skelbiama ir Berklio (JAV) universitete, kuriame profesoriavo Česlovas Milošas, saugoma jo pateikta originali lietuviška ir lenkiška tautosaka.

„Pokalbiuose apie vertybes“ Aušra Jurgutienė kalbina Vašingtono universiteto (Sietlas, JAV) Skandinavistikos departamento docentą, Baltijos šalių studijų programos vadovą Guntį Šmidchensą. Į klausimą, ar iš tiesų „be dainų nebūtų buvę tų tūkstančių be ginklo pasipriešinusių žmonių, o be jų nebūtų buvusios nepriklausomybės“, pateikiami autentiški liudijimai ir aktualios įžvalgos.

Recenzijų skyriuje aptariamos dvi knygos: Vidos Bakutytės Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915 (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011), kurią įvairiapusiškai apžvelgia LMTA profesorė Aušra Martišiūtė- Linartienė, ir Gintauto Mažeikio Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika (Kaunas: Kitos knygos, 2012), ją lakiai transkribuoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Executive School konsultantas ekspertas, lyderystės mokymų programų vadovas dr. Arvydas Būta.

Pabaigoje apžvelgiami įdomesni pirmojo pusmečio įvykiai – LKI, LKTI, LEU ir VDU vykdomas bendras projektas „Inovatyvi gimtosios lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programa“, tarptautinė „Login“ konferencija, kuri vyko Vilniuje, gegužės pabaigoje, ir Kultūros studijų asociacijos (Association for Cultural Studies, ACS) konferencija „Kultūrų studijų kryžkelės“, kuri vyko Paryžiuje liepos pradžioje.

Skatindami kultūros polilogą, sklaidą ir nuomonių įvairovę, plečiame galimybių horizontus, žinodami, kad horizontas tolsta nuo mūsų taip pat, kaip mes artėjame.